Savaitė anapus realybės

… arba kaip aš nusprendžiau prasmingai pasitikti artėjantį jubiliejų 🙂
O buvo taip. Laužiau galvą, ką daryti su gimtadieniu. Galvoje buvo daug variantų, bet viena žinojau tikrai – turiu padaryti kažką TOKIO 🙂
Ir kai FB sraute atsirado skelbimas apie būsimą retritą, klausimų nebeliko. RADAU!!!

Apie šią mokytoją žinojau jau senai. Apie šį retritą esu prisiklausius įvairių pasakojimų, bet niekaip nepribręsdavau viską išbandyti savo kailiu. Bet va, artėjantis jubiliejus įspyrė į užpakalį ir pagaliau atėjo laikas išbandyti save.
Veiksmas vyko pasakiškoje vietoje ir ne šiaip sau pavadinau – anapus realybės. Pirmas įspūdis atėmė kvapą.  Kiekvienas kampelis išmyluotas, iščiupinėtas. Atrodo kiekvienas daiktas yra savo vietoje ir visai nesvarbu, tyčia ar netyčia jis ten guli. Žodžiu, šios vietos šeimininkai pasistengė, kad čia būtų jauku ir gera.

Susirinko smagi lietuviškai latviška kompanija ir prasidėjo linksmybės 🙂 Mokytoja supažindino su dienotvarke ir vaje vaje – rytoj keliamės 3.30 val. Žinoma, visi kėlėmės net anksčiau, kad spėtume atlikti savo įprastus ryto ritualus.
4 val. prasidėdavo praktika. Smulkiai nepasakosiu. Atvažiuokit patirkite tai patys 😉

Apie 6 val. prieš pat kylant saulei – pats laikas saulės pasveikinimui. Stebuklingas laikas, kai naktis pasitraukia, bunda gamta ir paukščiai pradeda ryto šokį. Beje, mistikos šiai vietai suteikė skrydžiui į šiltuosius kraštus besiruošiančios gervės. Jų ilgesingas klyksmas lydėjo mus visą laiką. Ir tai buvo taip simboliška, nes ėjo paskutinė vasaros savaitė…

Po to laukė dar daugiau linksmybių – meditacinis vaikščiojimas, hatha joga ir viską vainikuojantys tobulo skonio pusryčiai 10 val. 😀
Kiekvieną dieną turėjome net po kelias meditacijas, praktikas bei paskaitą. Ilsėtis, gulinėti ir miegoti tikrai nebuvo kada.
Mokytoja Natalija vertinama įvairiai, tačiau abejingu ji tikrai nepaliks nei vieno. Man labai patiko jos požiūris į jogą, mitybą ir į gyvenimą apskritai. Tarsi atsakė į daugelį mano vidinių klaustukų, o gal kaip tik – sutvirtino tai, ką jau senai ir taip žinau. Labai akcentavo savistabą, buvimą su savimi ir gebėjimą rasti aukso vidurį neperliankiant lazdos. Kaip šito trūksta daugeliui naujokų jogoje!

Turėjome ir dviejų dienų tylos praktiką, ir meditaciją tamsoje. Sunkiausiai visiems sekėsi dresiruoti uodus, bet į savaitės pabaigą net ir jie nustojo erzinti 🙂
Viską vainikavo jantros dėliojimas iš spalvoto smėlio ir kruopų. Ilgas, kruopštus procesas, vidinis susikaupimas ir meditacija.

 

Kad nebūtų per mažai, paskutinę dieną važiavome į Merkinės piramidę. WAU!!! Žinojau apie ją tik iš žiniasklaidos, bet kad tai TOKIA stebuklinga vieta nei nenutuokiau. Žinoma, kiekvienas dalykas mus paliečia tiek, kiek tą momentą esame pasiruošę priimti į savo širdį. O man tikrai paliko įspūdį. Kylant saulei sėdėjome ir klausėmės tylos. O kai uždainavo šios vietos šeimininkas Povilas, net atsimerkiau pasižiūrėti, iš kur sklinda šis dieviškas balsas. Nes išties atrodė kažkas nežemiško, mistiško. Grįžau turbo pasikrovus, kad net ausų būgneliai sproginėjo 😀

   

Grįžus į miestą labai nustebau, kaip stipriai buvo išsivalę skonio receptoriai ir uoslė. Ir žinoma, sunkiausa buvo vėl įsitraukti į kasdienę veiklą.
Ši patirtis tai vidinis patyriminis procesas, todėl dvejojau, ar apskritai daryti šį foto reportažą. Mano įspūdžiai yra tik mano vidiniai išgyvenimai ir jūs patirtumėte visai kitokius jausmus. Bet labai norėjau padrąsinti nors kartą gyvenime sudalyvauti panašioje atskyrimo praktikoje, kai liekate su savimi toli nuo kasdienybės. Verta. Tikrai 😉