Vakar grįždama iš Vilniaus ėjau vis labiau rudenėjančia gatve, o ant plaukų dar jaučiau jos kvepalų dvelksmą nuo šilto ir stipraus mudviejų apsikabinimo. Įdomu, kaip vis gi Visata netyčia (o gal tyčia) suveda likimus, kurie švelniai persipina ir širdyje atsiranda vietos dar vienam žmogui.

Skamba kaip romano pradžia? Neee, šįkart dar ne romanas. Tai bus tekstas apie ilgesį to, ko niekada ir neturėjai…

Žinot kuo man patinka ruduo? Ypač tas momentas, kai visi lapai beveik nukrito ir gali kiaurai matyti šakas. Man tai primena žmones, kurie išdrįsta nusimesti savo išorines kaukes, lieka nuogi patys prieš save ir į tą nuogumą atidžiai įsižiūri. Skauda, gėda, drąsko iš vidaus. Ir labai labai norisi greičiau sulaukti pavasario, kad užsiauginti naujus lapus – užsimest naujas regalijas, naujus statusus, prisidengti laimingo žmogaus kauke. Bet juk puikiai žinai, kad po nauju rūbu – tos pačios nuogos šakos, į kurias tada neišdrįsai žiūrėti.

Kad ir kaip skauda, kad ir kaip baisu – lyskit giliau į ten kur jautriausia. Jei reikia, visada yra pagalba iš šalies, bet tuos žingsnius vistiek teks nueiti patiems.

Kalbu ne tik apie netekties skausmą – žmogaus, santykių, darbo, draugų, įpročių… Gedėti galima ir to, kas neįvyko – nesusiklostė likimai, neišsipildė lūkesčiai, bandėte kažkam įtikti, bet vistiek buvot per prasti… O galbūt neišsipildėte kaip laimingas vyras ar moteris, netapote mama ar tėčiu arba tapote, bet ne taip, kaip tikėjotės…

Pasiutusiai sunku gedėti to, ko niekada ir neturėjai.

Kad ir kaip atrodo keista, bet leiskit sau išliūdėti to, ko niekada nebuvo. Net jei nejauku ir atrodo nesąmonė – išraudokit, išleiskit ir pabūkit nuogi.

Leiskit sau pabūti tikrais, galbūt nelabai gražiais, nepatogiais, bet iki sielos gelmių autentiškais.

O tada po kurio laiko jūsų nukritę seni lapai taps trąša naujiems ir atėjęs sielos pavasaris užaugins naujus vilties vaisius.

OM🕉