Pamilti save…

Kai mūsų gyvenime yra arba nėra meilės sau, tai bet kuriuo atveju įtakoja daugelį dalykų – nuo sveikatos iki partnerio ar darbo pasirinkimo. Kupini meilės sau mes jaučiamės drąsesni ir mažiau linkę sabotuoti savo pačių pasirinkimus, mums nereikalingas kitų patvirtinimas, jog esame vertingi, gražūs, protingi ir t.t.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Mes per daug gerai save pažįstame ir todėl mums daug lengviau koncentruotis į savo trūkumus nei įvardinti privalumus. O kaip būtų puiku, jei mūsų vidinis balsas visada būtų mūsų pusėje ir palaikančiais šūksniais nuolat drąsintų! Deja, dažniausiai jis ne giria, o kritikuoja ir visada randa skaudžiausią būdą įvardinti, kodėl esame netinkami.

Tačiau viską galima pakeisti ir meilę sau užauginti kasdienėse praktikose.

1 praktika. Garbinkite savo kūną!

Dieną pradėkite ir pabaikite padėka savo kūnui už viską, ką dėl jūsų padaro. Kasdien džiaukitės savo kūnu. Jei esate pakankamai drąsūs, stovėkite nuogi prie veidrodžio ir atidžiai save tyrinėdami akimis išglostykite kiekvieną kūno lopinėlį, apgaubkite meile kiekvieną randą ir padėkokite jiems už patirtį. Žarstykite savo kūnui komplimentus!

2 praktika. Atsiduokite kūrybai!

Koks gražus yra į kūrybą pasinėręs žmogus! Ir visiškai nesvarbu – kepate pyragus, rašote eiles, statote namus ar siuvinėjate kryželiu – bet kuri saviraiškos forma yra ir meilės sau išraiška.

3 praktika. Paleidimas!

Tikros meilės sau paslaptis – gebėjimas paleisti. Atsikratykite ribojančių įsitikinimų, kažkieno jums primestom taisyklėm, paleiskite praeities žaizdas, paleiskite nesveikus santykius, senąjį savęs suvokimą. Užrašykite visa tai ant popieriaus lapo ir sudeginkite jausdami, kaip jumyse atsiranda daugiau vietos kažkam naujam, atsiranda sveika ar sveikstanti erdvė sau.

4 praktika. Parašykite sau žinutę į ateitį.

Bus dienų, kai meilę sau puoselėti bus labai sunku, tokiomis akimirkomis pravartu turėti palaikančius žodžius, pripildytus meile. Parašykite palaikymo kupiną laišką sau ir skaitykite tuomet, kai labiausiai reikės meilės sau, paguodos ir apkabinimo.

Ir atminkite, kad pagrindinis meilės sau puoselėjimo tikslas – patiems tapti meile, kurios mums ir reikia.

Foto: Walk with light photography

Gedėti to, ko nebuvo

Vakar grįždama iš Vilniaus ėjau vis labiau rudenėjančia gatve, o ant plaukų dar jaučiau jos kvepalų dvelksmą nuo šilto ir stipraus mudviejų apsikabinimo. Įdomu, kaip vis gi Visata netyčia (o gal tyčia) suveda likimus, kurie švelniai persipina ir širdyje atsiranda vietos dar vienam žmogui.

Skamba kaip romano pradžia? Neee, šįkart dar ne romanas. Tai bus tekstas apie ilgesį to, ko niekada ir neturėjai…

Žinot kuo man patinka ruduo? Ypač tas momentas, kai visi lapai beveik nukrito ir gali kiaurai matyti šakas. Man tai primena žmones, kurie išdrįsta nusimesti savo išorines kaukes, lieka nuogi patys prieš save ir į tą nuogumą atidžiai įsižiūri. Skauda, gėda, drąsko iš vidaus. Ir labai labai norisi greičiau sulaukti pavasario, kad užsiauginti naujus lapus – užsimest naujas regalijas, naujus statusus, prisidengti laimingo žmogaus kauke. Bet juk puikiai žinai, kad po nauju rūbu – tos pačios nuogos šakos, į kurias tada neišdrįsai žiūrėti.

Kad ir kaip skauda, kad ir kaip baisu – lyskit giliau į ten kur jautriausia. Jei reikia, visada yra pagalba iš šalies, bet tuos žingsnius vistiek teks nueiti patiems.

Kalbu ne tik apie netekties skausmą – žmogaus, santykių, darbo, draugų, įpročių… Gedėti galima ir to, kas neįvyko – nesusiklostė likimai, neišsipildė lūkesčiai, bandėte kažkam įtikti, bet vistiek buvot per prasti… O galbūt neišsipildėte kaip laimingas vyras ar moteris, netapote mama ar tėčiu arba tapote, bet ne taip, kaip tikėjotės…

Pasiutusiai sunku gedėti to, ko niekada ir neturėjai.

Kad ir kaip atrodo keista, bet leiskit sau išliūdėti to, ko niekada nebuvo. Net jei nejauku ir atrodo nesąmonė – išraudokit, išleiskit ir pabūkit nuogi.

Leiskit sau pabūti tikrais, galbūt nelabai gražiais, nepatogiais, bet iki sielos gelmių autentiškais.

O tada po kurio laiko jūsų nukritę seni lapai taps trąša naujiems ir atėjęs sielos pavasaris užaugins naujus vilties vaisius.

OM

Kaip nenusivilti jogoje?

Ruošiatės į jogos praktiką pirmą kartą?

Sveikinu, laukia nauja, jaudinanti patirtis.

Nors joga atrodo kaip stebuklinga tabletė nuo nugaros skausmų, nemigos, streso darbe ar asmeninio gyvenimo problemų, tačiau per daug iškelti lūkesčiai gali jus nuvilti. Jeigu laukiate, kad jau pirmame užsiėmime jūs kardinaliai pasikeisite, turiu jus šiek tiek nuleisti ant žemės.

Keli dalykai, kuriuos reikia žinoti keliaujant į savo pirmąjį jogos užsiėmimą:

Jūs ne iš karto sugebėsite atsipalaiduoti ir atsiduoti procesui. Pirmoji meditacija gali būti padrika ir nesuteiks trokštamos ramybės bei taikos su savim. Būkite pasiruošę, kad efektą pajusite tik po keletos užsiėmimų, o gal keliasdešimties…

Sudėtingesnės asanos gausis tikrai ne iš karto. Tą suvokite labai nuoširdžiai. Joga nėra apie dailų paveikslėlį instagramui – tai ilga kelionė į save ir su savimi.

Kvėpavimo praktikos (pranajama) gali gerokai nervinti Tiesiog nesame įpratę kvėpuoti lėtai ir išjausdami, kas tuo metu vyksta mūsų kūne ir prote. Iš tikrųjų kvėpavimo suvokimas jogoje atsiranda tikrai ne iš karto ir būkite ramūs – jūs nesate vieni “pamirštantys“ kvėpuoti

Lyginkite save tik su savimi. Ne su mokytoju, ne su šalia praktikuojančiu. Geriau susikoncentruokite į tai, ką jaučiate atlikdami pratimą ir kaip tai jus keičia. Čia nėra rungtyniavimo. Mes nesiruošiame olimpinėms žaidynėms. Mes mokomės priimti save tokius, kokie esame šią akimirką. O esame tikrai nuostabūs ir stebuklingai gražūs kiekvienas savame kūne ir savame kelyje.

Joga ateina į gyvenimą dovanodama sveikatą, gerą nuotaiką, malonumą būti savame kūne ir aiškų suvokimą apie “čia ir dabar“. Ir nuo viso to jūs kaifuosite – pažadu.

Linkiu, kad sąmoninga praktika ir joga ateitų į jūsų gyvenimus visam laikui.

OM

Ji visada praeina

Taip, ji visada baigiasi ir kartu su besibūriuojančiais paukščiais užleidžia vietą rudeniui. Taip myliu šį laiką – kuomet pagaliau gali įkvėpti gaivos, kai gali mąstyti ne nuo karščio išvirusiom smegenim

Man “naujas sezonas“ visada yra nuo rugsėjo. Vis dar iš vaikystės įsirašęs virpuliukas pilve primena apie pradžią – kažko didelio, kažko iki kaulų savo. Ir užlieja bekraštė ramybė…

Panašus jausmas apima būnant prie jūros – visiškas ištirpimas toje didelėje stichijoje. Kai susilieji, kai jautiesi kažko dalis, toks mažas, bet toks svarbus sraigtelis

Labai dažnai pamirštame, kokie svarbūs esame kažkam. Menkindami savo sugebėjimus, išvaizdą, pomėgius, savo nuojautas ir įžvalgas, mes eilinį kartą pamirštame akivaizdžią tiesą. Būtent tokie mes ir turime būti – kad augtume ir tobulėtume, kad skristume ten, kurlink krypsta sparnai. Būtent tokie ir ne kitokie mes kažkam reikalingi. Tik pamąstykite apie tai!!! Tik dėl mano kažkokių savybių jūs sekate mane ir skaitote šį tekstą, ateinate į jogą. Tik dėl jūsų unikalių savybių aš jus matau tokius gražius ir mano rankos apkabina didelę jūsų širdį.

Linkiu rudeniu skambančių naujų pradžių, kai oras toks skaidrus, kad nebelieka vietos šūdmaliavimui. Belieka atsispirti ir skristi

OM

Dideli ir maži “netyčia“

Ar pastebite tuos didelius ir mažus “netyčia“ savo gyvenime?
Kartais tam reikia išlavinti uoslę, prasitrinti akis, nes likimas vaikšto ratais aplink ir vis baksnoja, o mes vis dangstomės tradiciniu – “netyčia“ 🙂
Pernai liepą visam mėnesiui buvau iškritus iš aktyvaus gyvenimo dėl kojos operacijos. Grįžimas buvo ilgas ir reikalaujantis daug kantrybės, o gal labiau net besąlyginio savęs priėmimo. Reabilitacijai atradau baseiną – pajutau, kad tai gerokai palengvina skausmą ir didina kojos lenkimo amplitudę. Nemokėdama plaukti vandenyje nelabai turėjau ką veikt – pabraidai, pamosikuoji koja ir viskas. Taip “netyčia“ pradėjau bandyti plaukti. Kojai reikėjo vis daugiau krūvio, tai išmokau plaukt be rankų 😄
Ir lygiai taip pat “netyčia“ šią vasarą pirmą kartą savo gyvenime plaukiau ežere. Ne braidžiojau, ne kiurksojau ant kranto, o plaukiau – tolyn nuo kranto. Be baimės ir apimta begalinio laisvės jausmo. ❤️
Atverkit akis, įtempkit klausą ir atraskite savo stebuklingus “netyčia“, nes tai gali būti nuostabus nuotykis 🙃🥰

Nes niekas nemokė, kaip save mylėt…

Aš žinau, kad daugelis, vos perskaičiusios pirmas eilutes, atsidus – ir vėl apie tą patį… Nu kiek galima kalbėti apie tą patį nuolatos! Bet leiskite šiandien jums rekomenduoti… meilę SAU.
Apie tai daug kalbama ir esu turbūt labiausiai pamišusi meilės sau fanė. Jei būtų kokia “Meilės sau“ rinkiminė kampanija, tai būčiau aršiausia palaikymo komanda, kuri su trumpu sijonėliu ir pompomsais skanduoja garsiausiai – “Meilė sau! Meilė sau!“ 🤣🤩

O jei rimtai, apie tai su moterimis kalbu jau devinti metai. Skleidžiu meilės debesėlį kaip tik galiu. Aišku, kasdienybės verpetas daugelį įtraukia ir visi pažadai labiau savimi rūpintis kažkur pradingsta. Viršų vėl paima – “tu gi gera mergaitė, neišsišok, pirmiausia pasirūpink mažesniais, labiau nuskriaustais, o savimi pasirūpinsi kai liks laiko“. O to “daugiau“ laiko, mielosios, nebus niekada. Tinkamiausias laikas pasirūpinti savimi ir labiau save mylėti yra šiandien ir tas laikas, deja, tirpsta. Ir jei penkiolikos man keturiasdešimtmečiai atrodė sukriošę seniai, tai šiandien iš šios prizmės žvelgdama suvokiu, kad pusę savo gyvenimo jau nugyvenau. Ir patikėkit manim, laisvo laiko meilei sau niekada neatsiranda iš niekur. To laiko, turim sau atsiseikėti pačios – 5 minutės ryte meditacijai, 1 valanda jogai, baseinui ar pusvalandis putų vonioje su gera knyga dienai ritantis į pabaigą. Jums spręsti, kas tai bus, bet tas akimirkas privalote sau susikurti pačios.❤️

Kai sproginėja lemputės

Žinot, būna tokių dienų, kai nervai kaip styga ir ant kiekvieno kampo norisi bliauti? Galbūt tos nuotaikos paaštrėja per PMS ar pilnatį (juk reikia kažką kaltinti), o galbūt tiesiog susideda nuovargis ir slegiantis neatliktų darbų kalnas 😱 Ir kas įdomiausia, tomis laisvesnėmis dienomis, kai atrodo jau dabar kai imsiu, kaip padarysiu viską… Rankos nusvyra, norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti į vieną tašką…
O dabar įsivaizduokite, jog su visa šita nuotaikų ir jausmų puokšte esate vaikas, tiksliau, beveik paauglys. Ir jus užknisa mokykla, kurioje dėstomi dalykai, neslėpkim, ne visada įdomūs ir panaudojami gyvenime. Jus kankina pirmosios meilės apraiškos. Jus smaugia rutina, kai pastoviai kažką turi daryti, nors mieliausiai sėdėtumėte įkišę nosį į savo išmanųjį, o ausinuke grotų garsi muzika.

Nėščios smegenys

Sausio 12 d. turėjau galimybę gyvai išgirsti neuromokslininkės dr. Urtės Neniškytės paskaitą „Nėštumas, gimdymas ir moters smegenys“ Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.
Galbūt kažkas iš jūsų irgi buvote šalia arba stebėjote tiesioginę transliaciją. Susidomėjimo mastas mane išties nustebino! Dvi sausakimšos konferencijų salės be papildomų žodžių parodė, kokia svarbi ši tema ir kiek mažai dar šioje srityje mes pažengę. Tyliai sau džiaugiausi aplink matydama tiek daug besilaukiančių porų, tarp kurių draugiškai įsimaišę buvo ir medikai.

Kažkas su manim negerai…

Šis įrašas bus apie jus – pačias geriausias mamas pasaulyje. Apie tai, kas vyksta su mumis po gimdymo, kai išsisklaido laukimo euforija, kai sugyja po gimdymo likę randai, kai atrodo viskas klostosi kuo puikiausiai…
Tačiau giliai viduje kažkas skrebena, kažkas tarsi mažu peiliuku raižo nepasitenkinimo žodžius – “kažkas negerai“. Ir visas pasaulis nusčiuvęs spokso į tave tarsi laukdamas, kada gi tu pagaliau pradėsi džiaugtis motinyste. O tu negali, nes viduje jau nebe skrebena, o klykia kaip reikiant – “KAŽKAS NEGERAI“.

Kodėl joga?

Šį tekstą viduje nešiojuosi jau senai. Mintyse jį keičiu ir braukau, nes nesinori daugžodžiauti. Norisi perteikti esmę ir emociją. Lengviausiai turbūt tai padaryčiau ant jogos kilimėlio, po valandėlės savęs pažinimo. Tuomet iš mano veido viską suprastumėt 🙂 Bet vis gi, vidus prašosi į išorę ir negaliu to ignoruoti.