Sausio 12 d. turėjau galimybę gyvai išgirsti neuromokslininkės dr. Urtės Neniškytės paskaitą „Nėštumas, gimdymas ir moters smegenys“ Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.
Galbūt kažkas iš jūsų irgi buvote šalia arba stebėjote tiesioginę transliaciją. Susidomėjimo mastas mane išties nustebino! Dvi sausakimšos konferencijų salės be papildomų žodžių parodė, kokia svarbi ši tema ir kiek mažai dar šioje srityje mes pažengę. Tyliai sau džiaugiausi aplink matydama tiek daug besilaukiančių porų, tarp kurių draugiškai įsimaišę buvo ir medikai.Pabandysiu keliais žodžiais, tiksliau jausmais, apibendrinti paskaitą, kurios pagrindinė žinutė mano ausims buvo – „tai, kuo mes tampame nėštumo metu, nusprendžia kuo būsime visą gyvenimą“. OMG, pasirodo mamos smegenys tikrai pasikeičia ir lieka pakitusios. 😍 Ši mintis dar kurį laiką manęs nepaleido. Visuomenė iš mūsų po gimdymo tikisi, kad mes vėl būsime tokios pačios – tokios pačios žmonos, dukros, draugės, darbuotojos. O vat mokslas juodu ant balto pateikė įrodymą – tai neįmanoma! Mūsų smegenys nebebus tokios pačios. Po gimdymo tai dažnai nurašoma hormonų pokyčiui, o pasirodo ne viską lemia vien hormonai, PMS ar pilnatis. Pasirodo mes negrįžtamai pasikeičiame į pasaulį išleidusios savo stebuklėlius (tarsi mes, mamos, to nežinojom).
Beje, ar žinojote, kad jei tirtume įsimylėjusio žmogaus ir pagimdžiusios moters smegenis, tai žiūrėdami į impusus mes neatskirtume kur kieno smegenys. O tai reiškia, kad naujai iškepta mama turi „praeiti“ įsimylėjimo stadiją. Įsivaizduojat? Mums reikia laiko, kad galėtume įsimylėti ką tik iš mūsų išlindusį rožinį gumulėlį. Čia žinutė visiems, kas ieško logiško atsakymo į klausimą – kodėl po gimdymo reikia šiek tiek laiko įsivažiuoti. Daugelis jūsų tikrai esate tai patyrusios. Tas jausmas – baimė sumišusi su džiaugsmu – užvaldo protą ir užima kvapą. Šalia to kažkur šmėžuoja mintis „jei taip jaučiuosi, tai gal aš bloga mama“. O va prašau, pasirodo reikia laiko įsimylėti. Vienoms tai trunka akimirką, kitoms kelis metus. Todėl visi, kas savo aplinkoje turite pagimdžiusių moterų, apgaubkite jas šiluma ir duokite joms tiek laiko, kiek reikia. ❤️
Lektorė taip pat palietė ir žindymo temą. O tiksliau, kas gi daros su tom žindyvėm – kodėl jų atmintis prastėja kai diena sumišus su naktim… Ir vėl gi, mokslas turi atsakymą – žindyvė ir mažylis sudaro nedalomą visumą – diadą. Beje, ar kada nors girdėjot tokią sąvoką „žindančios smegenys“. Pagaliau net mokslas paaiškino, ką gi reiškia šis posakis 😁 Mamos ir žindomo kūdikio diada gyvybiškai būtina vaikui, kad mama geriau atlieptų visus jo poreikius. Tai va, po gimdymo ne pirkinių sąrašus reik sudarinėt, ne dulkes valinėt ar apie darbus galvot, o atsipalaiduot ir duoti laisvę papams. Ups… 🤭 Pasakiau tai garsiai? 🤪
O jei ne iš mokslo, o iš širdies pasakyti, tai mielosios, dar po praeitos savaitės įrašo, į kurį taip audringai sureagavot, esu rausvam debesėlyje ir suvokimas, kaip tai svarbu, smogė visa jėga. Mano veikla yra apie moteris, moterims ir visiems, kas jas palaiko. Ir paskutiniu metu tarsi kažkokia versmė atsivėrė. Ir man, ir mano kolegėms plaukia informacija, jausmai, žmonės apie tą pačią temą – kaip būti su savimi po gimdymo. Jau devinti metai vedu moteris šiuo keliu per jogą, meditacijas, ritualus, dulavimą, aromaterapiją ir masažus. Esu žmogus, kuris prisiliečia prie stebuklo ir mato augančius jūsų pilvelius, pilnėjančias krūtis ir drėkstančias akis kai kalba pakrypsta apie vaikelį. Ir lygiai taip pat matau jūsų nerimą po gimdymo. Gaunu laiškus, kuriuose dalinatės apie intymius išgyvenimus, atsiveriate kaip krioklys… Ir ilgą laiką nežinojau, kaip visa tai apibendrinti ir kur visa tai padėti…
O dabar tarsi duris kažkas atidarė ir pakvietė pro jas. Tad ir jus kviečiu sukurti erdvę, kurioje galima būti visokiai – su visais jausmais, nerimu, ašaromis. Kviečiu burtis į moterų ratus ir palaikyti vienai kitą, nes tai padeda atsistoti ant kojų ir žengti pirmuosius žingsnius motinystėje. Palaikykite savo draugę, sesę, kaimynę taip, kaip išeina – žodžiu, tyla, pyragu ar šiltu glėbiu. Nes šiandien jūsų poelgis kažkam yra išties gyvybiškai svarbus ir galbūt šiandien tai bus vientintelis geras dalykas tos moters gyvenime.
Aš savo ruožtu greitu laiku pakviesiu kaunietes į savo studiją jaukiems pasisėdėjimams prie arbatos. Jau dėliojamės su kolege psichologe Sigita Valevičiene planus ir stumdomės tvarkaraščius.
Tad iki greito!Su meile, Irena❤️
Galbūt kažkas iš jūsų irgi buvote šalia arba stebėjote tiesioginę transliaciją. Susidomėjimo mastas mane išties nustebino! Dvi sausakimšos konferencijų salės be papildomų žodžių parodė, kokia svarbi ši tema ir kiek mažai dar šioje srityje mes pažengę. Tyliai sau džiaugiausi aplink matydama tiek daug besilaukiančių porų, tarp kurių draugiškai įsimaišę buvo ir medikai.Pabandysiu keliais žodžiais, tiksliau jausmais, apibendrinti paskaitą, kurios pagrindinė žinutė mano ausims buvo – „tai, kuo mes tampame nėštumo metu, nusprendžia kuo būsime visą gyvenimą“. OMG, pasirodo mamos smegenys tikrai pasikeičia ir lieka pakitusios. 😍 Ši mintis dar kurį laiką manęs nepaleido. Visuomenė iš mūsų po gimdymo tikisi, kad mes vėl būsime tokios pačios – tokios pačios žmonos, dukros, draugės, darbuotojos. O vat mokslas juodu ant balto pateikė įrodymą – tai neįmanoma! Mūsų smegenys nebebus tokios pačios. Po gimdymo tai dažnai nurašoma hormonų pokyčiui, o pasirodo ne viską lemia vien hormonai, PMS ar pilnatis. Pasirodo mes negrįžtamai pasikeičiame į pasaulį išleidusios savo stebuklėlius (tarsi mes, mamos, to nežinojom).
Beje, ar žinojote, kad jei tirtume įsimylėjusio žmogaus ir pagimdžiusios moters smegenis, tai žiūrėdami į impusus mes neatskirtume kur kieno smegenys. O tai reiškia, kad naujai iškepta mama turi „praeiti“ įsimylėjimo stadiją. Įsivaizduojat? Mums reikia laiko, kad galėtume įsimylėti ką tik iš mūsų išlindusį rožinį gumulėlį. Čia žinutė visiems, kas ieško logiško atsakymo į klausimą – kodėl po gimdymo reikia šiek tiek laiko įsivažiuoti. Daugelis jūsų tikrai esate tai patyrusios. Tas jausmas – baimė sumišusi su džiaugsmu – užvaldo protą ir užima kvapą. Šalia to kažkur šmėžuoja mintis „jei taip jaučiuosi, tai gal aš bloga mama“. O va prašau, pasirodo reikia laiko įsimylėti. Vienoms tai trunka akimirką, kitoms kelis metus. Todėl visi, kas savo aplinkoje turite pagimdžiusių moterų, apgaubkite jas šiluma ir duokite joms tiek laiko, kiek reikia. ❤️
Lektorė taip pat palietė ir žindymo temą. O tiksliau, kas gi daros su tom žindyvėm – kodėl jų atmintis prastėja kai diena sumišus su naktim… Ir vėl gi, mokslas turi atsakymą – žindyvė ir mažylis sudaro nedalomą visumą – diadą. Beje, ar kada nors girdėjot tokią sąvoką „žindančios smegenys“. Pagaliau net mokslas paaiškino, ką gi reiškia šis posakis 😁 Mamos ir žindomo kūdikio diada gyvybiškai būtina vaikui, kad mama geriau atlieptų visus jo poreikius. Tai va, po gimdymo ne pirkinių sąrašus reik sudarinėt, ne dulkes valinėt ar apie darbus galvot, o atsipalaiduot ir duoti laisvę papams. Ups… 🤭 Pasakiau tai garsiai? 🤪
O jei ne iš mokslo, o iš širdies pasakyti, tai mielosios, dar po praeitos savaitės įrašo, į kurį taip audringai sureagavot, esu rausvam debesėlyje ir suvokimas, kaip tai svarbu, smogė visa jėga. Mano veikla yra apie moteris, moterims ir visiems, kas jas palaiko. Ir paskutiniu metu tarsi kažkokia versmė atsivėrė. Ir man, ir mano kolegėms plaukia informacija, jausmai, žmonės apie tą pačią temą – kaip būti su savimi po gimdymo. Jau devinti metai vedu moteris šiuo keliu per jogą, meditacijas, ritualus, dulavimą, aromaterapiją ir masažus. Esu žmogus, kuris prisiliečia prie stebuklo ir mato augančius jūsų pilvelius, pilnėjančias krūtis ir drėkstančias akis kai kalba pakrypsta apie vaikelį. Ir lygiai taip pat matau jūsų nerimą po gimdymo. Gaunu laiškus, kuriuose dalinatės apie intymius išgyvenimus, atsiveriate kaip krioklys… Ir ilgą laiką nežinojau, kaip visa tai apibendrinti ir kur visa tai padėti…
O dabar tarsi duris kažkas atidarė ir pakvietė pro jas. Tad ir jus kviečiu sukurti erdvę, kurioje galima būti visokiai – su visais jausmais, nerimu, ašaromis. Kviečiu burtis į moterų ratus ir palaikyti vienai kitą, nes tai padeda atsistoti ant kojų ir žengti pirmuosius žingsnius motinystėje. Palaikykite savo draugę, sesę, kaimynę taip, kaip išeina – žodžiu, tyla, pyragu ar šiltu glėbiu. Nes šiandien jūsų poelgis kažkam yra išties gyvybiškai svarbus ir galbūt šiandien tai bus vientintelis geras dalykas tos moters gyvenime.
Aš savo ruožtu greitu laiku pakviesiu kaunietes į savo studiją jaukiems pasisėdėjimams prie arbatos. Jau dėliojamės su kolege psichologe Sigita Valevičiene planus ir stumdomės tvarkaraščius.
Tad iki greito!Su meile, Irena❤️
P.S. O kas norite vis gi be mano jausmų ir beletristikos pasigilinti į paskaitos temą, įdedu žurnalistės straipsnį. Gavos neblogas konspektas! Gero skaitymo 
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/neuromokslininke-u-neniskyte-apie-pokycius-moters-smegenyse-nestumo-metu-primena-paauglystes-laikotarpi-1026-1087372?fbclid=IwAR06squ1Fr62i5pwJ8LASloKyt54W9dqKhZN9ELApo8uWc_5NRqEw3_77ME
Mokausi būti 
Parašykite komentarą
Comments feed for this article